Pirmas kartas, susijęs su mezgimu, buvo toks: aš sėdžiu mamai ant kelių, ji mezga, mane apkabinus, linguoja, niūniuoja, kol užmiegu... Pirmas prisilietimas prie mezginio ir sūlų- tai ardymas, ką numezgė mama... Visada domiuosi siūlais, o ypač vilna: mugėse nepraeinu pro šalį, kelionėse užeinu į siūlų krautuvėles, internete domiuosi naujovėmis. Mano siūlinėje visada pilna siūlų, o ypač vilnos. Todėl šią krautuvėlę pavadinau „Siūline“. Vienas iš mano tikslų- pateikti įvairių gamintojų vilną. Juk vilna nuo vilnos skiriasi kaip diena nuo nakties. Nelygu, kur avelės ganosi... Manau, vilna neturi sezoniškumo. Sugalvojus megzti, akys visada krypsta į vilną.
Iš visų šių įspūdžių ir gimė Siuline.lt
Linkiu, kad Jūsų siūlinė visada būtų pilna siūlų!
Nuoširdžiai Jūsų, Edita
Dar pamenu tuos tarybinius laikus, kai kiekviena moteris buvo dizainerė: mezgė, siuvo, siuvinėjo. Tokio žodžio „nemoku“ nebuvo. Privalėjai mokėti, nes reikėjo aprengti šeimyną. Pamenu, mama išmoko megzti mezgimo mašina- moterys viena per kitą sužinojo, ėjo iš gatvės ir prašė:“būkit gera, pamokykit.“ Ir mokė. Negi atsakysi...
Kaip dabar juokingai skamba „nemoku!” Kai viena padūsavo,kad išdils tuoj švarko alkūnės, sakau „apmegsi“. Jos akys išsipūtė:“nemoku!”.
O taip! Dabar yra gerai! Siūlų įvairovė į neviltį gali varyti tik akis, o jau siela tai džiaugiasi! Vilna vienokia, vilna kitokia... mezgimo knygų ir žurnalų gausybė! Gali durti pirštu ir pasakyti:“noriu tokio“. Pardavėja greitai parodys tuos siūliukus, megzk ir mėgaukis...
-Noriu žalio sijono.
-Pakentėk kelias dienas- gal praeis.
-Aha, bet tik kelias.
Nepraėjo. Reikės traukti į dienos šviesą žalią sirri vilną, virbalus ir pradėti...